O jeigu rankšluostį nusimegztume? Apie pluoštus, kasdienybę ir mažas namų šventes

Publikuota 2026-11-03

Šiuo metu, kai transliuojama laida „Mezgame Lietuvą“, vis dažniau kyla minčių apie mezgimo kultūrą, tradicijas ir tai, kaip įvairūs tekstilės gaminiai lydėjo žmones kasdienybėje anksčiau. Kartais viena laida paskatina visai netikėtą pokalbį.

Po šeštadienio laidos sekmadienio rytą vyrui kilo paprastas klausimas: o kaip senovėje buvo su tokiais kasdieniais daiktais kaip rankšluosčiai? Iš ko juos gamino, kaip jie atrodė, ar visur buvo naudojami tokie patys pluoštai?

Taip visai netikėtai abu pasinėrėme į informacijos paiešką. Vienas klausimas vedė prie kito, istorija persipynė su pluoštų savybėmis, o paprastas rytinis pokalbis virto labai įdomiu pasvarstymu apie tai, kaip keitėsi mūsų buitis ir santykis su tekstile.

Taigi šio straipsnio kaltininkas – vonioje kabantis rankšluostis.

Paimame jį po dušo, nusausiname rankas, pakabiname atgal ir dažniausiai net nesusimąstome, kodėl jis būtent toks: dažniausiai medvilninis, austas, su mažomis kilpelėmis. O juk mezgame megztinius, kojines, pledus, pagalvėlių užvalkalus. Kodėl nenusimegzti ir rankšluosčio?

Nuo čia mintis nuėjo dar toliau. Jeigu merino vilna tokia švelni ir geba valdyti drėgmę, gal rankšluostis su merino pluoštu būtų malonesnis odai? O gal geriausiai šiam daiktui tiktų visai ne vilna, o linas, medvilnė, viskozė ar kelių pluoštų mišinys?

Taip ir gimė šis pasvarstymas – ne kaip atsakymas, koks rankšluostis yra „teisingas“, o kaip smalsus žvilgsnis į paprastą kasdienį daiktą, jo istoriją, pluoštus ir tai, kiek daug įdomių minčių kartais gali slypėti viename visai įprastame daikte.

Šis straipsnis – kvietimas pasmalsauti apie pluoštus, jų savybes ir kasdienius daiktus. Istorinius pavyzdžius paliečiame tik tiek, kiek jie padeda geriau suprasti, iš ko rankšluosčiai buvo gaminami anksčiau.

Trumpai apie rankšluosčių istoriją

Vienas seniausių žinomų galimų rankšluosčių saugomas Metropoliteno meno muziejuje. Tai senovės Egipto lininis audinys, datuojamas maždaug 1961–1917 m. pr. Kr. Muziejaus kataloge jis pažymėtas kaip „Towel (?)“, todėl jo paskirtis nėra visiškai patvirtinta. 


Šaltinis: The Metropolitan Museum of Art.

Lietuvoje rankšluosčiai ilgą laiką buvo ne tik buities daiktas, bet ir puošmena ar dovana. Dažniausiai jie buvo audžiami iš lino arba lino ir medvilnės. 

Šaltinis: Lietuvos nacionalinis muziejus.

Kitose šalyse naudoti įvairūs pluoštai: Italijoje randame lininių rankšluosčių, Osmanų tradicijoje – lino ir medvilnės, Japonijoje paplito medvilniniai tenugui. Taigi vieno universalaus „rankšluosčio pluošto“ istorijoje nebuvo.

Žiūrint į skirtingų šalių pavyzdžius, matyti, kad istorijoje labiausiai dominavo linas ir medvilnė. Kai kur naudoti ir šilkas ar kiti pluoštai, tačiau būtent linas ir medvilnė dažniausiai kartojasi kaip pagrindinės rankšluosčių medžiagos.

Ir būtent čia prasideda įdomiausia dalis: kodėl dominavo būtent šie pluoštai ir ką rankšluosčiui galėtume rinktis šiandien?

O mezgėjos rankšluosčius iš tiesų mezga

Mintis nusimegzti rankšluostį nėra vien teorinė. Pavyzdžiui, DROPS yra paskelbę nemokamą „Be My Guest!“ rankšluosčių mezgimo aprašymą: nedidelius rankšluosčius su ažūriniu raštu. Vadinasi, klausimą „kodėl niekas nemezga?“ verta pakeisti kitu: kokį rankšluostį norėtume nusimegzti ir ko iš jo tikėtumės?

Didelis kasdienis rankšluostis po dušo, nedidelis rankšluostėlis svečiams ir dekoratyvus, progai sukurtas darbas – trys skirtingos užduotys. Vienam svarbiausia našiai nusausinti kūną ir lengvai išsiskalbti. Kitam galime leisti būti lėtesniam, puošnesniam, asmeniškesniam.

Svarbu ir tai, kad įprastas kilpinis rankšluostis nėra vien „medvilnės gabalas“. Jo savybes lemia pluoštas, siūlo sandara ir audinio konstrukcija. Kilpelės sudaro papildomą paviršių, o tarpai tarp plaušelių ir siūlų padeda vandeniui sklisti. Taigi paprastas mezginys šios konstrukcijos automatiškai neatkartos – net jeigu bus numegztas iš tokios pačios medvilnės.

Todėl norėtųsi vertinti ne vien kamuoliuko švelnumą delne, o visą būsimą daiktą.

Merino rankšluostis: graži mintis, bet trys skirtingi klausimai

Diskusijoje svarstant apie merino vilną lengva į vieną suplakti tris savybes: vandens sugėrimą, drėgmės garų valdymą ir džiūvimo greitį.

Nusausinti šlapią odą reiškia paimti nuo jos skystą vandenį. Tinkamai apdorota medvilnė lengvai sudrėksta, todėl rankšluosčiams yra praktiška. Vilnos plaušelio išorinis sluoksnis skystą vandenį atstumia labiau, nors pats pluoštas gali sugerti drėgmę. Tai nėra teiginys, kad vilna „nesugeria vandens“ – tiesiog jos sąveika su vandeniu kitokia.

Sugerti vandens garus – kita užduotis. Vilna geba priimti drėgmės garus į savo struktūrą ir vėliau juos atiduoti. Tai padeda paaiškinti jos komfortą drabužiuose, tačiau savaime neįrodo, kad ji greičiau nušluostys vandens lašelius nuo kūno.

Išdžiūti reiškia prarasti sukauptą vandenį. Maloniai sausu atrodantis paviršius dar nereiškia, kad visame mezginyje drėgmės nebeliko. Be to, pluoštas pasižymi turintis lėtą drėgmės išsiskyrimą iš vilnos struktūros. Todėl teiginys „merino rankšluostis būtinai džiūtų greičiau“ būtų ne pagrįsta išvada, o hipotezė...

O kaip švelnumas ir „hipoalerginės savybės“?

Smulkūs merino plaušeliai gali būti labai malonūs odai. Tačiau užrašas „merino“ pats savaime nepasako visko apie konkretaus siūlo plonumą, apdorojimą ir būsimo mezginio paviršių.

Yra mokslinių tyrimų apie itin plonos vilnos drabužius ir jautrią odą. Pavyzdžiui, DESSINE tyrime, kuriame dalyvavo 39 atopiniu dermatitu sergantys vaikai, itin plonos vilnos drabužių dėvėjimas buvo susijęs su geresniais odos būklės vertinimo rodikliais, palyginti su medvilniniais drabužiais. Tačiau tai buvo drabužių, o ne rankšluosčių tyrimas. Ar panašų efektą galėtume tikėtis ir iš merino rankšluosčio? Kol kas tai lieka atviras klausimas.

Iš savo patirties galiu pasakyti tiek: kai klientas ieško siūlų jautresnei odai, merino vilna dažnai būna vienas pirmųjų pluoštų, kurį siūlau apsvarstyti. Ypač plona merino vilna daugeliui žmonių atrodo švelni ir nekandanti.

Jeigu norisi kitokio pojūčio, galima rinktis ir merino vilnos mišinius su kitais pluoštais. Tačiau ar konkretus siūlas bus malonus būtent jūsų odai – jau labai individualu. Vienam tas pats siūlas gali atrodyti ypatingai švelnus, kitam – ne. Todėl universalaus atsakymo čia nėra.

Įdomu ir tai, kad mūsų supratimas apie „malonią vilną“ nėra vienodas. Skandinavijoje, ypač Norvegijoje, tradiciškai vertinama ir šiurkštesnė vietinė vilna. Norvegiškos vilnos plaušas dažnai yra storesnis, tvirtesnis ir mažiau švelnus nei merino, tačiau būtent dėl to mezginiai būna patvarūs, gerai išlaiko formą ir tinka viršutiniams drabužiams.

Todėl tai, ką mes kartais pavadintume „kandančia vilna“, kitam gali būti visiškai įprastas ir net mėgstamas siūlo pojūtis. Merino vilna Norvegijoje taip pat plačiai naudojama, ypač drabužiams prie kūno, tačiau vietinė norvegiška vilna išlieka svarbi jų mezgimo kultūros ir tradicijos dalis.

Ir čia vėl grįžtame prie labai paprasto dalyko: pluošto pojūtis yra individualus. Vienam svarbiausia maksimalus švelnumas, kitam – natūralus vilnos charakteris, tvirtumas ir ilgaamžiškumas.

Taigi švelnus merino rankšluostėlis – įdomi mintis. Universaliai tinkamas, odos būklę gerinantis rankšluostis – jau visai kitas.

Pažvelkime į „Patrės siūlų“ pluoštus rankšluosčio akimis

Mėgstamas pluoštas nebūtinai tinka kiekvienam darbui. Šaliko privalumas kartais tampa rankšluosčio trūkumu.

Toliau pateikti vertinimai – praktinės svarstymo kryptys, o ne atliktų rankšluosčių bandymų rezultatai. Nuorodos veda į pluoštų ar mišinių pavyzdžius mūsų parduotuvėje; jos nereiškia, kad kiekvieną iš šių siūlų rekomenduojame rankšluosčiui.

Medvilnė – nuo jos pradėtume

Medvilnės privalumas šiai užduočiai aiškus: tinkamai apdorotas pluoštas gerai sudrėksta, o jo panaudojimas rankšluosčiuose turi tvirtą praktinį pagrindą. Trūkumas – storas, daug vandens sukaupęs medvilninis mezginys nebūtinai greitai išdžius. Purumas ir didelis storis nėra nemokamas privalumas: kartu gauname daugiau sušlampančios medžiagos.

Pirmam mažo rankšluostėlio bandymui svarstytume „Sandnes Garn Mandarin Petit“. Tai 100 % medvilnė, kurios priežiūros žymėjimas leidžia skalbti iki 60 °C. Čia svarbus būtent konkretaus siūlo priežiūros režimas – ne prielaida, kad bet kurią medvilnę galima skalbti karštai.

Linas – istoriškai artimas, bet ne būtinai purus

Linas vilioja tvirtumu ir santūria, aiškia tekstūra. Jo pluoštas mažai tamprus, todėl tikėtumėmės kitokio rankšluosčio negu iš elastingos vilnos: ne „debesėlio“, o ryškesnio, struktūriško audinio. Tai gali būti privalumas mėgstančiam lino pojūtį ir trūkumas ieškančiam itin minkšto, pūkuoto prisilietimo.

„Katia Lino 100 %“ būtų įdomus tokio bandymo pavyzdys. Tačiau jo priežiūroje nurodomas skalbimas iki 30 °C. Tai geras priminimas: senovinio lininio rankšluosčio įvaizdis nesuteikia leidimo šiuolaikinio mezgimo siūlo virinti.

Viskozė – švelnumas su priežiūros išlyga

Viskozė yra regeneruotos celiuliozės pluoštas. Rankšluosčiui mus domintų jos gebėjimas priimti drėgmę ir švelnus paviršius. Tačiau įprasta viskozė šlapia yra silpnesnė negu sausa, todėl svarbu vertinti mezginio stabilumą, tempimą ir priežiūrą. Tai nėra priežastis jos atsisakyti, bet priežastis neapsiriboti pirmuoju prisilietimu prie sauso kamuoliuko.

Viskozės mišinyje ieškotume ne stebuklo, o pusiausvyros: malonaus paviršiaus ir pakankamai stabilaus mezginio. Ypač svarbus būtų išskalbtas pavyzdėlis.

Bambukas – svarbu, ką šis žodis reiškia etiketėje

Pavyzdžiui, „Katia Le Bambou“ sudaro 50 % medvilnės ir 50 % viskozės, kurią gamintojas įvardija kaip bambuko viskozę. Mus domintų švelnumo ir medvilnės derinys. Ribojimas – konkrečiam siūlui nurodomas 30 °C skalbimas ir džiovinimas patiesus.

Bambuko viskozė nėra tas pats, kas mechaniškai išgautas bambuko pluoštas. Taip pat negalima automatiškai perkelti augalo savybių į galutinę tekstilę.

Cukranendrė – įdomi žaliavos istorija, bet vėl viskozė

Parduotuvėje esantis „Lana Gatto Sugar“ gamintojo aprašomas kaip 100 % cukranendrių viskozė. Vadinasi, vertindami jo tinkamumą rankšluosčiui turėtume galvoti apie viskozės, o ne neapdoroto augalo savybes.

Galimas privalumas – švelnus, glotnus pojūtis. Klausimai tie patys kaip kitai viskozei: kaip mezginys elgsis sušlapęs, ar nepraras formos, ar jo priežiūra bus patogi? Gražus pluošto kilmės pasakojimas šių bandymų nepakeičia.

Merino vilna – įdomiausia hipotezė

Merino atveju mus traukia smulkaus pluošto švelnumas ir elastingumas. Pavyzdys pažinčiai – „Lana Gatto Super Soft“. Tačiau rankšluosčiui neužtenka būti maloniam sausam: reikėtų patikrinti skysto vandens paėmimą nuo odos ir pojūtį sudrėkus.

Praktinis minusas – priežiūrą turime derinti prie konkrečių siūlų. Net kai vilnonį gaminį leidžiama skalbti mašina, tai dar nereiškia, kad jį galima prižiūrėti kaip bet kurį vonios rankšluostį. Džiovinimas patiesus taip pat gali būti nepatogus daiktui, kurį norime nuolat naudoti.

Kita avių vilna ir norvegiška vilna – ne atskira chemija, o kitoks charakteris

Merino ir norvegiška avių vilna priklauso tai pačiai plačiai avių vilnos grupei. Tačiau skirtingų avių vilna gali labai skirtis plaušelio storiu, ilgiu ir pojūčiu. Todėl vien žodis „vilna“ nepasako, ar audinys bus malonus veidui.

Tokį siūlą kaip „Sandnes Garn Peer Gynt“ pirmiausia įsivaizduotume ten, kur norisi vilnonio mezginio charakterio. Rankšluosčio idėjoje jo privalumas būtų išraiškinga tekstūra, o abejonė – ar tas pats paviršius patiktų drėgnai odai. Šiai užduočiai jo nesirinktume vien dėl vilnos ilgaamžiškumo įvaizdžio.

Alpaka – malonus kritimas, bet ar to reikia rankšluosčiui?

Alpakos pluoštas vertinamas dėl šilkiško charakterio. „DROPS Alpaca“ galėtų būti pažinties su juo pradžia. Rankšluosčio bandyme mus domintų paviršiaus pojūtis, tačiau gražus mezginio kritimas savaime nepadeda nusausinti rankų. Pūkuotų variantų atveju papildomai vertintume paviršiaus stabilumą ir tai, ar ant odos nelieka plaušelių. Mūsų pasirinkimu alpaka liktų eksperimentu, ne pirmuoju kasdieniu variantu.

Kašmyras – prabangus prisilietimas, nebūtinai praktiškas sprendimas

Kašmyro stiprybė – smulkus, labai švelnus pluoštas. Tai graži priežastis mėgti, pavyzdžiui, „Cardiff Cashmere Classic“. Tačiau jo vertė ir švelnumas dar neįrodo pranašumo rankšluosčiui. Mums kiltų paprastas klausimas: ar norėtume tokį darbą nuolat drėkinti, trinti ir skalbti, ar šį pluoštą labiau vertintume ilgai prie odos dėvimame mezginyje?

Jako pluoštas – svarbu kalbėti apie pavilnę

Jako kailyje yra ir šiurkštesnių plaukų, ir smulkios pavilnės; tekstilėje vertinga būtent atrinkta minkšta dalis. Mišinių pavyzdys – „Concept by Katia Cotton-Yak“. Galimas privalumas mūsų sumanymui būtų malonus prisilietimas. Tačiau iš to neišplaukia nei greitas nusausinimas, nei lengva priežiūra: vertintume visą mišinį ir išskalbtą mezginį, o ne egzotišką vieno pluošto pavadinimą.

Kupranugario pluoštas – minkštumas nėra universalus atsakymas

Ir kupranugario pluošto atveju svarbu atskirti šiurkščius išorinius plaukus nuo minkštos pavilnės, naudojamos siūlams. „Cardiff Cammello Classic“ primena, kokia įvairi gali būti mezgimo medžiagų lentyna. Tačiau rankšluosčiui minkštumas būtų tik vienas vertinimo punktas. Didžiausias šios idėjos ribojimas – neturime pagrindo manyti, kad toks pasirinkimas palengvintų kasdienį nusausinimą ar priežiūrą.

Šilkas – gražus paviršius, daugiau atsargumo

Šilkas vilioja glotnumu ir žvilgesiu, be to, jis geba priimti drėgmę. Tačiau yra jautrus tam tikroms cheminėms ir priežiūros sąlygoms. Todėl „Lana Gatto Silky“ ar kitą šilkinį siūlą pirmiausia svarstytume kaip puošnaus, subtilaus darbo medžiagą, o ne savaime geresnį kasdienį rankšluostį. Privalumas – ypatingas prisilietimas; kompromisas – priežiūra, kurią reikėtų priimti kartu su juo. 

Moheris – gražu akiai, abejotina šluostymui

Moheris vertinamas dėl žvilgesio ir būdingo pluošto charakterio. Tačiau tokio siūlo kaip „Lana Gatto Silk Mohair“ pūkuotumas mus labiau įkvėptų skarai nei veido rankšluostėliui. Tai, kas mezginiui suteikia lengvo debesies įspūdį, šluostantis nebūtinai malonu. Rankšluosčiui norėtume stabilaus, patogiai naudojamo paviršiaus, o ne vien gražaus pūko.

Poliamidas ir nailonas – pagalbininkai, ne du visai skirtingi pluoštai

Nailonas priklauso poliamidų grupei. Jo stiprybės – tvirtumas ir elastingumas, todėl mišinyje jis gali atlikti naudingą konstrukcinį vaidmenį. Tačiau iš patvarumo dar negalime spręsti apie viso mezginio gebėjimą nusausinti odą. Tokį komponentą vertintume kartu su kitais pluoštais, jų proporcijomis ir siūlo sandara.

Pavyzdžiui, net 70 % medvilnės turintys „Katia WOW Marshmallow“ yra labai stori vamzdelinės struktūros siūlai. Mūsų svarstymuose toks storis būtų didesnis klausimas nei pats poliamido buvimas sudėtyje: ar būsimas daiktas nebūtų per masyvus?

Poliesteris – sudėtis nepasako visko

Poliesteris gali suteikti tvirtumo ir atsparumo formos pokyčiams, tačiau į savo pluošto vidų drėgmės priima mažai. Rankšluosčiui tokį pluoštą vertintume pirmiausia kaip galimą mišinio ar dekoratyvinį komponentą, o ne savaime geriausią pagrindą.

Akrilas – lengvumas ir spalva, bet ne pirmasis mūsų pasirinkimas

Akrilas gali būti lengvas, minkštas ir greitai džiūstantis, tačiau yra jautrus aukštai temperatūrai. 

Akrilo turinčių mišinių pavyzdys – „Rico Design Creative Make It Tweed“. Tai dekoratyvinis siūlas, todėl ir čia labiau galvotume apie akcentą nei visą rankšluostį.

Gal atsakymas slypi mišinyje?

Grįžkime prie pradinės minties: o jeigu medvilnę sujungtume su merino vilna?

Tai prasminga eksperimentavimo kryptis. Norėtume išsiaiškinti, ar konkrečiame mezginyje pavyktų suderinti medvilnės gebėjimą sudrėkti ir merino suteikiamą malonų pojūtį. Bet mišinio savybės nėra paprasta formulė „vieno pluošto privalumai + kito pluošto privalumai“. Reikia įvertinti ir konstrukciją, ir priežiūrą.

Palyginkime du realius pavyzdžius.

„DROPS Cotton Merino“ sudaro 50 % merino vilnos ir 50 % medvilnės. Gamintojas leidžia švelnų skalbimą 40 °C temperatūroje, nurodo nenaudoti minkštiklio ir džiovinti patiesus. Tai galėtų būti bandinys mūsų hipotezei patikrinti, bet ne jau patvirtintas rankšluosčių siūlas.

„Concept by Katia Cotton-Merino“ turi daugiau medvilnės – 70 %, tačiau jam nurodytas skalbimas rankomis. Taigi didesnė medvilnės dalis savaime nereiškia paprastesnės priežiūros.

Štai kodėl siūlų etiketę verta perskaityti dar prieš įsimylint būsimo rankšluosčio spalvą.

Mažas bandymas vietoj didelio pažado

Prieš mezgant didelį vonios rankšluostį siūlytume pradėti nuo kelių nedidelių pavyzdėlių: medvilninio, lininio ir medvilnės su merino vilna mišinio.

Numegzkime juos panašaus dydžio, kuo artimesnio storio ir tuo pačiu paprastu raštu. Išskalbkime pagal kiekvieno siūlo rekomendacijas ir tik tada vertinkime.

Pirmiausia – paprastas naudojimo klausimas: kuris maloniausiai nusausina rankas, o kuriuo norisi tik pasigrožėti?

Džiūvimo bandymui verta pasverti sausus pavyzdėlius, užfiksuoti, kiek vandens jie gavo, ir džiovinti vienodomis sąlygomis. Sąžiningesniam palyginimui reikėtų atsižvelgti į vandens kiekį vienam gramui sauso mezginio. Sausumą geriau tikrinti ne vien pirštais, bet ir pagal grįžtančią pradinę masę.

Po kelių ar dešimties skalbimų pažiūrėkime dar kartą: ar nepasikeitė dydis, paviršius, forma, patogumas?

Tai nebūtų laboratorinis grynųjų pluoštų palyginimas – skirtųsi ir patys siūlai. Tačiau tai būtų labai naudingas atsakymas apie mūsų rankomis numegztus konkrečius daiktus.

Kasdieniam rankšluosčiui higiena turi būti patogi

Kad ir kaip žavėtų pluošto istorija, rankšluostis pirmiausia turi leisti patogiai pasirūpinti švara.

Mūsų išvada paprasta: geras kasdienis rankšluostis yra ir toks, kurį nesunku tinkamai prižiūrėti. Jeigu gražų mezginį būtų gaila dažnai skalbti arba jo džiovinimas taptų nuolatiniu rūpesčiu, galbūt jam verta skirti kitą vaidmenį.

Ir proginis rankšluostėlis, jeigu juo naudojamės, nėra atleistas nuo šios taisyklės. „Naudojamas retai“ nereiškia „nereikia išskalbti“.

Kai kasdienis daiktas tampa šiek tiek kitoks

Galų gale visai nebūtina pakeisti visų vonios rankšluosčių megztais.

Gal užtektų vieno.

Nedidelio, skirto svečiui. Numegzto naujiems namams. Padėto prie praustuvo šventinį rytą. Paprasto lininio ar medvilninio rankšluostėlio su krašteliu, kuriam parinkome mėgstamą raštą.

Jis nebūtinai geriau atliks kiekvieną techninę užduotį už gerą fabrikinį rankšluostį. Tačiau gali turėti kitą vertę: priminti žmogų, progą, vietą ar vakarą, per kurį buvo numegztas.

Istoriniai rankšluosčiai jau pasakoja tokią istoriją. Lietuvos muziejuose saugomi dovanoms ir namų puošybai skirti audiniai primena, kad praktiškas daiktas gali būti ir dėmesio ženklas.

O pats mezgimas gali tapti maža poilsio forma. Ne gydymo pažadu, ne dar vienu darbu, kurį privalome atlikti tobulai. Tiesiog laiku, kai norisi užimti rankas ir kuriam laikui paleisti didelius sprendimus.

Rankšluostėliui nereikia nuspręsti, kaip formuoti pečius, pritaikyti iškirptę ar pataikyti į dydį. Galima pasirinkti paprastą stačiakampį, ripsą, pasikartojantį raštą. Leisti rankoms dirbti pažįstamą darbą.

Kartais mezgame ne todėl, kad trūksta daikto. Mezgame todėl, kad norisi paties mezgimo.

O paskui tas mažas darbas lieka namuose. Prie paprasto, kasdienio judesio – nusiplauti ir nusausinti rankas – prisideda dar viena istorija.

Ir diena tampa truputį kitokia.

Kokį pluoštą rinktis rankšluosčiui?

Po visų svarstymų apie merino vilną, liną, viskozę ir kitus pluoštus išvada gana paprasta: dviračio išradinėti nebūtina.

Istoriškai rankšluosčiams labiausiai pasiteisino medvilnė ir linas, o šiandien medvilnė išlieka bene akivaizdžiausiu pasirinkimu. Neatsitiktinai ir DROPS savo megztų rankšluosčių aprašymuose rekomenduoja būtent medvilninius siūlus.

Medvilninių siūlų „Patrės siūluose“ galite rasti čia.

Tačiau tai nereiškia, kad rankšluosčiui tiks bet kuris siūlas vien todėl, kad jo sudėtyje parašyta „medvilnė“. Reikėtų įvertinti ir patį siūlą: jo storį, konstrukciją, paviršių, priežiūrą, leistiną skalbimo temperatūrą ir tai, kaip jis elgiasi sušlapęs.

Iš savo pusės pirmiausia žiūrėčiau į tokius variantus:

100 % medvilnė – pats saugiausias ir praktiškiausias pasirinkimas. 

100 % linas – jeigu norisi natūralesnio, tvirtesnio ir labiau struktūriško paviršiaus.

Katia Lino 100 % – 100 % linas, 150 m / 50 g. Plonesnis variantas, todėl būtų įdomus lengvam, ne per sunkiam rankšluostėliui.
https://www.patressiulai.lt/katia-lino-100-siulai

Concept by Katia Boho Lino – taip pat 100 % linas, bet storesnis: 100 m / 50 g. Iš jo tikėčiausi ryškesnės tekstūros ir labiau „liniško“ charakterio.
https://www.patressiulai.lt/concept-by-katia-boho-lino-siulai

DROPS Bomull-Lin – 53 % medvilnės ir 47 % lino. Man šis variantas ypač įdomus rankšluosčiui, nes sujungia du pluoštus, kurie istoriškai labai dažnai buvo naudojami namų tekstilėje. Medvilnė suteikia daugiau minkštumo, o linas – tvirtumo ir struktūros.
https://www.patressiulai.lt/drops-bomull-lin-mezgimo-siulai

Linas – labai įdomus pasirinkimas ir dėl mūsų pačių tekstilės tradicijų. Lietuvoje linas nuo seno buvo auginamas, verpiamas ir audžiamas, todėl kultūrine prasme jį tikrai galima vadinti vienu iš „lietuviškų“ pluoštų. Žinoma, pats linas nėra tik lietuviškas – jis turi gilias tradicijas ir kitose Europos šalyse.

Medvilnės ir merino mišinys – jau labiau eksperimentas. DROPS Cotton Merino būtų vienas tų siūlų, su kuriais pačiai būtų įdomu pabandyti ir palyginti rezultatą su gryna medvilne.

Svarbiausia būtų pradėti ne nuo didelio vonios rankšluosčio, o nuo mažesnio bandymo. Numegzti, išskalbti, išdžiovinti, panaudoti. Tik tada paaiškės, ar teorija sutampa su realiu pojūčiu.

Ar verta turėti savo numegztą rankšluostį?

O kodėl gi ne?

Kasdieniam naudojimui greičiausiai ir toliau rinksimės paprastą, lengvai prižiūrimą medvilninį rankšluostį. Jis praktiškas, patogus ir nereikalauja papildomų svarstymų.

Bet vienas savo rankomis numegztas rankšluostėlis gali būti visai kas kita.

Jis gali kabėti svečių vonioje. Būti dovana naujakuriams. Atsirasti ant stalo šventinį rytą. Turėti ypatingą raštą, spalvą ar tiesiog priminti laiką, kurį skyrėme sau.

Ir galbūt tai net nėra projektas, kurio labai reikia.

Kartais norisi tiesiog megzti.

Be sudėtingų skaičiavimų, iškirpčių, rankovių ar dydžių. Paprastą stačiakampį, kartojant tą patį raštą eilė po eilės.

Toks mezgimas gali būti tiesiog ramus vakaro darbas, o jo rezultatas – paprastas kasdienis daiktas, turintis šiek tiek daugiau prasmės.

Ar mums būtinas megztas rankšluostis? Tikriausiai ne.
Ar gali būti smagu jį turėti? Tikrai taip.

Konkrečių siūlų sudėtis ir priežiūra tikrinta pagal gamintojų bei „Patrės siūlų“ produktų informaciją. Prieš mezgant ir skalbiant visada verta patikrinti turimo kamuoliuko etiketę.